Atrodo John Cunningham virusą: kaip JCV tyliai užkrečia milijonus ir sukelia sunaikinančią neurologinę ligą
- Kas yra JCV virusas? Kilmė ir atradimas
- Kaip JCV užkrečia žmogaus organizmą: perdavimas ir paplitimas
- JCV infekcijos simptomai ir klinikinės apraiškos
- JCV ir progresuojanti multifokalinė leukoncefalopatija (PML): mirtinas ryšys
- Rizikos veiksniai: kas labiausiai pažeidžiamas JCV komplikacijoms?
- Diagnostika: JCV infekcijos ir PML nustatymas
- Dabartiniai gydymo ir valdymo strategijos
- Prevencija ir būsimos tyrimų kryptys
- Šaltiniai ir nuorodos
Kas yra JCV virusas? Kilmė ir atradimas
John Cunningham virusas (JCV) yra žmogaus polivirusas, pirmą kartą identifikuotas 1971 metais, pavadintas pagal pacientą, iš kurio jis buvo pirmą kartą izoliuotas. JCV yra mažas, nesukrautas DNA virusas, priklausantis Polyomaviridae šeimai. Jo atradimas buvo reikšmingas neurologinių ligų kontekste, nes jis buvo rastas paciento, sergančio progresuojančia multifokaline leukoncefalopatija (PML), smegenų audiniuose – reta, bet dažnai mirtina demielinizuojančia centrinės nervų sistemos liga. Manoma, kad JCV kilmė yra senovinė, o serologiniai tyrimai rodo, kad virusas su žmonėmis evoliucionavo tūkstančius metų. Dauguma žmonių visame pasaulyje JCV užsikrečia vaikystėje arba paauglystėje, virusas įsitvirtina inkstuose ir kituose audiniuose, suformuodamas ilgalaikę, paprastai besimptomę, latentinę infekciją.
JCV identifikavimas ir charakterizavimas buvo įmanomas dėl pažangos virusologijoje ir neuropatologijoje XX amžiaus pabaigoje. Pirmasis izoliuotas buvo praneštas svarbiame straipsnyje, parengtame Londono universiteto tyrėjų, kurie tyrė PML priežastis imunodeficito pacientams. Nuo pat atradimo JCV buvo plačiai tirtas dėl jo vaidmens neurologinėse ligose, ypač asmenims su susilpnėjusia imunine sistema, kaip sergantiems HIV/AIDS arba organų transplantacijas gavusiems pacientams. Virusas plačiai paplitęs ir turi galimybę išlikti ramybės būsenoje metų metus prieš reaktyvaciją, pabrėžia jo unikalius virusologinius ir klinikinius požymius. Norėdami gauti išsamesnį istorinių ir mokslinių kontekstų, žr. šaltinius iš Ligų kontrolės ir prevencijos centrų ir Nacionalinio biotechnologijos informacijos centro.
Kaip JCV užkrečia žmogaus organizmą: perdavimas ir paplitimas
John Cunningham virusas (JCV) yra visur paplitęs žmogaus polivirusas, kurio seroprevalencijos vertinimai rodo, kad 50–80% suaugusiųjų visame pasaulyje buvo užkrėsti virusu. JCV perdavimas nėra visiškai suprantamas, tačiau manoma, kad jis vyksta daugiausia per oralinius arba kvėpavimo takus, galbūt per užkrėstą vandenį, maistą arba paviršius. Po pradinio kontakto virusas sukuria ilgalaikę, besimptomę infekciją, dažniausiai gyvenančią inkstuose, kaulų čiulpuose ir limfoiduose audiniuose. Sveikų asmenų imuninė sistema palaiko virusą latentinėje būklėje, neleisdama ligos pasireikšti.
JCV periodiškai išsiskiria su sveikų asmenų šlapimu, kas gali prisidėti prie plačios paplitimo. Tyrimai nustatė JCV DNR nuotekose ir aplinkos vandens šaltiniuose, patvirtindami fekaliniu-oraliniu arba vandens keliu perduodamo užkrėtimo hipotezę. Taip pat gali vykti perdavimas iš žmogaus į žmogų, tačiau tai mažiau dokumentuota. Virusas nelaikomas itin užkrečiamu, o nėra įrodymų, kad jis plinta per atsitiktinį kontaktą ar seksualinę veiklą.
Nors dauguma infekcijų išlieka besimptomės, JCV gali reaguoti imunodeficito asmenims, sukeldamas rimtų neurologinių komplikacijų, tokių kaip progresuojanti multifokalinė leukoncefalopatija (PML). Didelis JCV paplitimas pabrėžia supratimo apie jo perdavimo dinamiką svarbą, ypač rizikos grupėms imunodeficito atveju. Tobulėjantys tyrimai siekia paaiškinti tikslų perdavimo mechanizmą ir veiksnius, lemiančius viruso reaktyvaciją ir patogenezę Ligų kontrolės ir prevencijos centrai, Nacionalinis biotechnologijos informacijos centras.
JCV infekcijos simptomai ir klinikinės apraiškos
John Cunningham viruso (JCV) infekcijos klinikinės apraiškos daugiausia priklauso nuo šeimininko imuninės būklės. Imunokompetentams asmenims JCV infekcija dažniausiai yra besimptomė ir išlieka latentinė inkstuose, kaulų čiulpuose arba limfoidiniuose audiniuose. Tačiau imunodeficito pacientams, tokiems kaip sergantys HIV/AIDS, organų transplantaciją gavę asmenys arba vieni, vartojantys imunosupresuojančius gydymo būdus, JCV gali reaguoti ir sukelti progresuojančią multifokalinę leukoncefalopatiją (PML) – sunkią centrinės nervų sistemos demielinizuojančią ligą.
PML būdingas simptomas yra progresuojantys neurologiniai deficitai, kurie gali pasireikšti per savaites ar mėnesius. Tai gali pasireikšti kaip kognityviniai sutrikimai, motorinė silpnumas, regėjimo sutrikimai, kalbos sunkumai (afazija) ir koordinacijos problemos (ataxia). Kai kuriais atvejais taip pat pranešama apie traukulius ir asmenybės pokyčius. Specifiniai simptomai priklauso nuo demielinizacijos paveiktų smegenų regionų. Retais atvejais JCV gali sukelti kitas sindromus, tokius kaip JCV granuliocelių neuronopatija (paveikianti smegenėles) ir JCV encefalopatija, kiekvienas iš jų pasireiškia išskirtiniais neurologiniais požymiais.
Diagnostika dažnai yra sudėtinga dėl nespecifinių ankstyvųjų simptomų ir jų persidengimo su kitomis neurologinėmis būklėmis. Magnetinio rezonanso tyrimas (MRT) paprastai atskleidžia multifokalines baltosios medžiagos lesijas be masės efekto ar pagerinimo, o JCV DNR nustatymas smegenų skysčiuose naudojant polimerazės grandinės reakciją (PGR) patvirtina diagnozę. Ankstyvas simptomų atpažinimas ir greitas diagnostinis vertinimas yra itin svarbūs, nes PML yra susijusi su didele morbididete ir mirtingumu, ypač nesant imuninės rekuperacijos Ligų kontrolės ir prevencijos centrai, Nacionalinis neurologinių sutrikimų ir insulto institutas.
JCV ir progresuojanti multifokalinė leukoncefalopatija (PML): mirtinas ryšys
John Cunningham virusas (JCV) yra labiausiai žinomas dėl savo vaidmens sukelti progresuojančią multifokalinę leukoncefalopatiją (PML), retą, bet dažnai mirtiną centrinės nervų sistemos demielinizuojančią ligą. PML atsiranda beveik išimtinai asmenims su susilpnėjusia imunine sistema, tokiems kaip sergantys HIV/AIDS, hematologinėmis ligomis arba pacientai, kuriems taikomos imunosupresinės terapijos, įskaitant monocloninius antikūnus, tokius kaip natalizumabas. Šiose sąlygose JCV, kuris paprastai lieka latentiškas inkstuose ir limfoidiniuose audiniuose, gali reaguoti ir peržengti kraujo-smegenų barjerą, užkrėsti oligodendrocitus – tas ląsteles, kurios gamina mieliną smegenyse. Šių ląstelių sunaikinimas lemia plačią demielinizaciją, kuri pasireiškia greitai progresuojančiais neurologiniais deficitais, įskaitant kognityvinius sutrikimus, motorinį silpnumą, regėjimo sutrikimus ir, galiausiai, mirtį, jei nesigydoma Ligų kontrolės ir prevencijos centrai.
PML diagnostika remiasi klinikinėmis apraiškomis, MRT radiniais, rodančiais multifokalines baltosios medžiagos lesijas, ir JCV DNR nustatymu smegenų skysčiuose naudojant polimerazės grandinės reakciją (PGR). Šiuo metu nėra specifinių antivirusinių gydymo priemonių JCV ar PML; valdymas daugiausia orientuotas į imuninių funkcijų atkūrimą, pavyzdžiui, nutraukiant imunosupresinės narkotikus arba pradėjus antiretrovirusinę terapiją HIV teigiamais pacientams. Nepaisant pažangos palaikomojo gydymo srityje, PML prognozė išlieka prasta, susijusi su didele mirtingumo rodikliais ir reikšminga ilgalaike neurologine negalia išgyvenusiems Nacionalinis neurologinių sutrikimų ir insulto institutas. Mirtinas ryšys tarp JCV ir PML pabrėžia vigilantingo stebėjimo svarbą rizikos grupėse ir nuolatinį tyrimą į tiksline terapiją.
Rizikos veiksniai: kas labiausiai pažeidžiamas JCV komplikacijoms?
John Cunningham virusas (JCV) yra plačiai paplitęs, dauguma suaugusiųjų per savo gyvenimą buvo užkrėsti, tačiau rimtos komplikacijos yra retos ir dažniausiai pasitaiko asmenims su susilpnėjusia imunine sistema. Didžiausias rizikos veiksnys JCV susijusioms komplikacijoms, ypač progresuojančiai multifokalinei leukoncefalopatijai (PML), yra imunodeficitas. Žmonės, sergantys HIV/AIDS, ypač tie, kurių CD4+ T ląstelių kiekis yra žemas, yra didesnėje rizikoje dėl savo susilpnėjusios imuninės reakcijos. Panašiai pacientai, kuriems atliekama organų transplantacija arba kurie gauna imunosupresines terapijas – kaip monocloniniai antikūnai (pvz., natalizumabas, naudojamas esant išsėtinei sklerozei, rituximabas limfomoms) – yra labiau linkę į JCV reaktyvaciją ir vėlesnes neurologines ligas Ligų kontrolės ir prevencijos centrai.
Kiti pažeidžiamas grupes sudaro asmenys su hematologinėmis ligomis, tokiomis kaip leukemija ar limfoma, ir tie, kurie serga autoimuninėmis ligomis, reikalaujančiomis ilgalaikio imunosupresinio gydymo. Amžius taip pat gali turėti reikšmės, kadangi vyresni suaugusieji dažniau turi sveikatos sutrikimų arba vartoja vaistus, slopinančius imuninę funkciją. Ypač svarbu, kad PML rizika didėja su imunosupresinio gydymo trukme ir intensyvumu bei su ankstesniu JCV užsikrėtimu, kaip parodyta buvimu anti-JCV antikūnų Nacionalinis biotechnologijos informacijos centras.
Rutinė JCV antikūnų patikra rekomenduojama pacientams, kurie yra kandidatai į tam tikras imunosupresinę terapiją, leidžiant gydytojams įvertinti riziką ir koreguoti gydymo planus atitinkamai. Supratimas apie šiuos rizikos veiksnius yra itin svarbus ankstyvame identifikavime ir sunkių JCV susijusių komplikacijų prevencijoje.
Diagnostika: JCV infekcijos ir PML nustatymas
Diagnostikuojant John Cunningham viruso (JCV) infekciją ir jos sunkiausią komplikaciją, progresuojančią multifokalinę leukoncefalopatiją (PML), reikia derinti klinikinį vertinimą, neurovaizdavimą ir laboratorinius tyrimus. Kadangi JCV infekcija dažniausiai yra besimptomė imunokompetentams asmenims, diagnozė dažniausiai ieškoma pacientams, turintiems neaiškių neurologinių simptomų, ypač tiems, kurie yra imunodeficitiniai.
Auksinis standartas, patvirtinantis PML, yra JCV DNR nustatymas smegenų skysčiuose (CSF) naudojant polimerazės grandinės reakciją (PGR). Šis metodas yra labai specifinis ir jautrus, leidžiantis nustatyti aktyvų virusinį dauginimąsi centrinėje nervų sistemoje. Vis dėlto neigiamas PGR rezultatas visiškai nepašalina PML galimybės, ypač ankstyvos ligos stadijose, o pakartotiniai tyrimai gali būti būtini, jei klinikinis įtarimas išlieka didelis Ligų kontrolės ir prevencijos centrai.
Magnetinio rezonanso tyrimas (MRT) smegenyse yra svarbus diagnostikos įrankis, nes PML lezijos turi charakteristikas: multifokalines, asimetrines, nepastebimas baltosios medžiagos lesijas be masės efekto ar edemos. Šie radiniai kartu su klinikinėmis apraiškomis ir laboratoriniais rezultatais patvirtina diagnozę Nacionalinis biotechnologijos informacijos centras.
Serologiniai tyrimai dėl anti-JCV antikūnų gali padėti įvertinti ankstesnį užsikrėtimą, ypač pacientams, kurie svarsto imunosupresinio gydymo išlaidas, susijusias su padidėjusia PML rizika. Tačiau seropozityvumas nesuteikia patvirtinimo, kad vyksta aktyvi infekcija ar PML. Retais atvejais smegenų biopsija gali būti reikalinga galutinei diagnozei, kai neinvaziniai metodai neduoda rezultatų UpToDate.
Dabartiniai gydymo ir valdymo strategijos
Dabartiniai gydymo ir valdymo strategijos John Cunningham viruso (JCV) infekcijai, ypač progresuojančios multifokalinės leukoncefalopatijos (PML) kontekste, lieka ribotos ir daugiausia palaikomos. Nėra specifinių antivirusinių agentų, patvirtintų JCV. Pagrindinė valdymo strategija yra imuninių funkcijų atkūrimas, ypač imunodeficito pacientams. Žmonėms, sergantiems HIV/AIDS, antiretrovirusinės terapijos (ART) pradžia ar optimizavimas rodo teigiamų rezultatų, didinant imuninę rekuperaciją ir mažinant JCV dauginimąsi Ligų kontrolės ir prevencijos centrai.
Pacientams, kuriems atsiranda PML dėl imunosupresinių terapijų (pvz., natalizumabad, rituximabad ar kiti monocloniniai antikūnai), pagrindinė strategija yra nutraukti kaltininką, kad būtų leidžiamas imuninės atsigavimui. Kai kuriais atvejais naudojama plazmos keitimas (PLEX), siekiant paspartinti vaisto pašalinimą iš kraujotakos, ypač su natalizumabo asocijuota PML Nacionalinis biotechnologijos informacijos centras.
Eksperimentiniai gydymai, įskaitant mirtazapino (serotonino receptorių antagonisto) ir mefloquino (antimalarinio) naudojimą, buvo tiriami, tačiau klinikiniai įrodymai, patvirtinantys jų veiksmingumą, yra riboti ir neaiškūs. Palaikomosios priežiūros, įskaitant fizioterapiją, užimtumo terapiją ir neurologinių simptomų valdymą, išlieka būtinos siekiant pagerinti gyvenimo kokybės. Tolimesni tyrimai susitelkia į tikslingų antivirusinių terapijų ir imunoterapijų kūrimą, tačiau kol kas prevencija ir ankstyvas aptikimas didelės rizikos grupėse yra kritiniai JCV valdymo aspektai Nacionalinis biotechnologijos informacijos centras.
Prevencija ir būsimos tyrimų kryptys
Prevencija John Cunningham viruso (JCV) infekcijos ir jos susijusių komplikacijų, tokių kaip progresuojanti multifokalinė leukoncefalopatija (PML), išlieka reikšmingu iššūkiu dėl viruso paplitimo ir jo sugebėjimo išlikti latentinėje būsenoje sveikiems asmenims. Šiuo metu nėra vakcinų ar specifinių antivirusinių terapijų, patvirtintų JCV. Prevencijos strategijos daugiausia orientuotos į rizikos mažinimą imunodeficito grupėse, ypač tiems, kurie gauna imunosupresines terapijas, tokias kaip natalizumabas, rituximabas ar kiti monocloniniai antikūnai. Reguliari JCV antikūnų patikra šiems pacientams rekomenduojama siekiant įvertinti riziką ir formuoti gydymo sprendimus, kaip nurodyta Ligų kontrolės ir prevencijos centrai.
Būsimi tyrimai yra orientuoti į kelis perspektyvius sritis. Vienas žvilgsnis yra efektyvių antivirusinių agentų, kurie gali taikyti JCV reprodukcijai, kūrimas nepadarant didelės toksinės žalos. Kita sritis yra šeimininko genetinių ar imunologinių veiksnių identifikavimas, kurie predisponuoja asmenis į PML, kurie galėtų lemti individualizuotą rizikos vertinimą ir specializuotą terapiją. Be to, pažanga molekulinėje diagnostikoje gerina JCV reaktyvacijos ankstyvą nustatymą, kuris yra kritinis laiku atliekant intervenciją. Vakcinų kūrimas, nors ir sudėtingas dėl viruso latencijos ir imuninės vengimo strategijų, vis dar lieka ambicijų tikslu. Bendradarbiavimo pastangos tarp akademinių institucijų, farmacijos kompanijų ir viešojo sveikatos agentūrų yra būtinos pagreitinti pažangą šiose srityse, kaip pabrėžta Nacionaliniame neurologinių sutrikimų ir insulto institute.
Šaltiniai ir nuorodos
